Mama nesenai paklausė "Ką vartoji?"
Trumpai susimąsčiau. Pauzė pasirodė kaip natūralus bandymas prisiminti "tai ką gi ten?hmm.. "
Kurpiau pati "kiečiausią" atsakymą. bet jis baigėsi tik "ką?". Mama niekaip nesuprato, kodėl visad tokia laiminga. Tada atėjo mintis: laimė man tapo įpročiu. Laimė - tai iš tikrųjų įprotis! Lygiai kaip valytis dantis. Nebejutau, kad pakėlusi telefono ragelį pakyliu tonu sucypiu "labadiena!", o kriauklėj muiluodama nešvarius indus niuniuoju "aaain't no mountain high eenouuugh"...
