SPRENDIMAI

Žinot tą fenomeną, kada kuo rečiau rašai, tuo  mažiau turi ką pasakyti? Tai va, jis čia, su manim dabar. Tiek visko nutiko - nėra reikalo net pasakoti. Visko per daug. Galėčiau apibendrintai porą eilučių parašyti, bet ar verta? Jokių šilumą keliančių pasakojimų, tik lakoniški žodžiai. Net pačiai nebūtų įdomu.

SKUBĖK LĖTAI

Ar nepastebit, kiek dažnai žmonės pradėjo skubėt vien iš įpročio. Visiškai nesenai tą pastebėjau savo gyvenime. Studijuoju ir tai mano vienintelis dabartinis užsiėmimas (kas truputi liūdina:( ). Bet esmė ne tame, turėdama lyg ir padorią porcija laiko, dažnai atrandu "gyvybiškai svarbių" reikalų, kurie mane priverčia suktis kaip voverę. Kaip kad nuvažiuot į akropolį, nes knygoms akcija, nuvažiuoti į paštą ir išsiusti kam nors laišką.. Žinoma, šie darbeliai malonūs ir nesudėtingi, bet jei jie sukelia stresą.. Lenktiniauji su gyvenimu, bandai viską padaryti dar greičiau nei greitai.. Tik kas tada, kur nuskubėsi? Kur gi tas ilgai lauktas "finišas"??

Baigiau skaityti Rubin Gretchen knygą "Laimės projektas" ir kas mane labiausiai įkvepė - tai mintis, kad laimė, tai nėra tikslas. Laimė - tai procesas. Laimę galime įžvelgti kiekvieną dieną: kai ryte geri kavą, kai nepažįstamasis nusišypso, kai gauni netikėtą dovaną. Bet to niekad nepadarysime, jei vis lėksime, kažką vysimės ir tikėsime, kad laimė - tai tas dalykas, kuris laukia ateityje, kai nusipirksime naują mašiną, turėsim didžiulį namą ir maišą pinigų. Taisyklė sako, kad kai gauname ko norime, laimė daug mažesnė, nei norėjimo proceso metu. Grynas to pavyzdys - pavasaris. Laukėme, nervinomės, mintyse jau jausdami šiurpuliuką, kuris užvaldys, jam atėjus. Tačiau jis atėjo, ir bent jau aš asmeniškai, greitai prie gero pripratau. Atrodo, kad niekada ir nebuvo blogiau. Džiaugiausi gal pirmasias porą dienų, nedaugiau.