5.5.13

SKUBĖK LĖTAI






























Ar nepastebit, kiek dažnai žmonės pradėjo skubėt vien iš įpročio. Visiškai nesenai tą pastebėjau savo gyvenime. Studijuoju ir tai mano vienintelis dabartinis užsiėmimas (kas truputi liūdina:( ). Bet esmė ne tame, turėdama lyg ir padorią porcija laiko, dažnai atrandu "gyvybiškai svarbių" reikalų, kurie mane priverčia suktis kaip voverę. Kaip kad nuvažiuot į akropolį, nes knygoms akcija, nuvažiuoti į paštą ir išsiusti kam nors laišką.. Žinoma, šie darbeliai malonūs ir nesudėtingi, bet jei jie sukelia stresą.. Lenktiniauji su gyvenimu, bandai viską padaryti dar greičiau nei greitai.. Tik kas tada, kur nuskubėsi? Kur gi tas ilgai lauktas "finišas"??


Baigiau skaityti Rubin Gretchen knygą "Laimės projektas" ir kas mane labiausiai įkvepė - tai mintis, kad laimė, tai nėra tikslas. Laimė - tai procesas. Laimę galime įžvelgti kiekvieną dieną: kai ryte geri kavą, kai nepažįstamasis nusišypso, kai gauni netikėtą dovaną. Bet to niekad nepadarysime, jei vis lėksime, kažką vysimės ir tikėsime, kad laimė - tai tas dalykas, kuris laukia ateityje, kai nusipirksime naują mašiną, turėsim didžiulį namą ir maišą pinigų. Taisyklė sako, kad kai gauname ko norime, laimė daug mažesnė, nei norėjimo proceso metu. Grynas to pavyzdys - pavasaris. Laukėme, nervinomės, mintyse jau jausdami šiurpuliuką, kuris užvaldys, jam atėjus. Tačiau jis atėjo, ir bent jau aš asmeniškai, greitai prie gero pripratau. Atrodo, kad niekada ir nebuvo blogiau. Džiaugiausi gal pirmasias porą dienų, nedaugiau.







Turiu pasakyti - žaviuosi karjeristais, bet dabar vis dažniau pagalvojų - gyvenimas per trumpas susitelkti vien į karjerą. Aš mieliau kepsiu keksiukus, leisiu "skanius" vakarus su šeima ir filmais, gersių vyną naktį ant 16-akaaukščio stogo, valgysiu "Baltiją", fotografuosiu maistą ir gražius daiktus, ieškosių gražių rūbų, skaitysių knygas. Bet darysiu tai lėtai, nes tik tada gyvenimas tampa vienas didelis malonumas. O kaip aš mėgstu sakyti - argi nebūti laimingies yra didžiausias mūsų tikslas? Tik dabar dar pridedu žodelį "dabar". Laimiegiems reikia išmokti būti dabar.

Ir daar. Netaupykim! Netaupykim daiktų, kaip ir ne taupykim akimirkų. Tikriausiai ne vienam yra pasitaikę taupyti kokį gražesnį drabužį ar daiktą geresnei "progai". Dažnu atvejų, tos progos taip ir nebesulaukiam, o daiktas jau būna morališkai pasenęs suteikti tiek pat džiaugsmo, kiek jis būtų jo galėjęs suteikti anksčiau.

O čia - tai, kas teikė man laimės pastarasias porą savaičių:











16 comments:

  1. Ooh, man labai patiko ir mane įkvėpė šis tavo postas. ;)

    ReplyDelete
  2. Tavo blog'as nuostabus! Visada labai pradžiugina naujas įrašas :)

    Kiek daug skanumynų! Savaitgalį aš irgi ragavau mamos pagamintą dievišką "Napoleono" pyragą... kaip matau, nuotraukose jo gaminimo procesas?
    Beje, turim vienodas palaidines :D Tik maniškė turkio/žydros spalvos. O tau ji labai tinka! :)

    P.S. Šiuo metu gyveni taip vadinamame New Yorke? :)

    ReplyDelete
    Replies
    1. Dieve, kaip paglostė širdelę tokie gražūs žodžiai!! O aš savo ruoštu galiu pasakyti, kad ne tik tavieji įrašai pradžiugina, bet ir komentarai! Visada turi ką pasakyti ir ne šiaip ką, o tikrai įdomių dalykų!!:) Vat net keista, kaip iš pavieniu foto supratai, kad napaleoną gaminau.. Akivaizdu, kad abi susidurusios su napaleono "trumpiau" receptu :D Ir dėl marškiniu va sutapimas, nors tikiu ir manau, kad taviškiai visgi gražesni, man irgi priimtinesni būtų turkio spalvos;D Ir taip, gyvenu New Yorke:) Gal netyčia tu taip pat??

      Delete
    2. Kaip smagu, kad tokie paprasti dalykai gali suteikti tiek džiaugsmo! :)

      Hm, turbūt labiausiai pasufleravo "Napoleono" lakštai ir tada jau pamačiau kremą, uogienę... viskas aišku :D
      Tavųjų marškinėlių spalva man kaip tik labai faina! Tokia garstyčių :)

      Dabar jau nebegyvenu New Yorke, bet teko teko.. daugiau nei pusę metų, gal kada prasilenkėm... :D Ir kaip tau ten? Patinka? :)

      Delete
  3. Na jei atvirai lakštai nevisai Napaleono, čia veikiau buvo mano napaleono improvizacija iš to ką turėjau namie (šiuo atveju šaldytos sluoksniuotos tešlos :D)
    Geeras! Taip taip, tikrai galėjom prasilenkti:) Žiema - tai depresija šitam pasaulio krašte gyventi, bet dabar visai laininga - rytais yra kur pabėgioti, saulė šviečia, daug gamtos, visai smagu :D O kodėl tu išsikėlei?? :)

    ReplyDelete
    Replies
    1. Net susijuokiau! :D Mano mama "Napoleoną" gamino būtent su sluoksniuota tešla :) Dangiško skonio kepinys! :)

      Iš pradžių man patiko, bet po to pradėjau norėti asmeninės erdvės, patogumų ir šiaip atsirado N dalykų, kurie tiesiog užkniso :) Pamenu žiemą, ypač prieš prasidedant sesijai, kai vakarais nuo šalčio būdavau beveik apšerkšnijusi :) Tada slapčia teko atsigabenti išgelbėtoją - šildytuvą :)
      Bet norėdavosi ramybės, o ten jos nelabai rasi. Per nuolatinius kaimynų balius nepavykdavo nei mokytis, nei pamiegoti... bet būčiau gyvenusi dar šiuos metus, jei ne iš dangaus nukritęs pasiūlymas. Dėl kurio dabar esu labai labai laiminga ir dėkinga likimui :)
      O pati negalvoji kraustytis kitur? :)

      Delete
  4. Ot sutapimai!!:D Joo, bet skanumas tai neišpasakytas..

    Siaubas, panašu, kad tu matei ta tikrąjį barako gyvenimą.. Man nei su šalčiais, nei su triukšmu neteko susidurti.. Žodžiu, labai pasisekė man su baraku, gyvenam dideliam kambary dviese su drauge iš gimtinės, aukštas laaabai ramus, kaip kokia sanatorija :D Šildytuvėlius atvėsus, turėjom net du :DD Praktiškai tik vienas dalykas labai nepatiko ir vis dar nepatinka, tai tolumas nuo centro:/ Bet vis tiek jau gal kitais metais kitur kraustysiuos, mintys visokios sukasi, bet leisiu čia likimui viską sutvarkyt;D O kur dabar gyveni, kokiame rajone?:) Ir viskas tvarkoj naujuose namuose, jokių trūkumu?:D

    ReplyDelete
    Replies
    1. Jau ne vienas žmogus man sakė, kad gyvena labai ramiam aukšte :) O maniškis tai kaip tik pasižymėjo šventėm, fiestom ir t.t. :)
      Dabar gyvenu tarp Jeruzalės ir Santariškių, atstumas praktiškai tas pats. Bet man tai kaip tik atrodo, jog centras ranka pasiekiamas, kaip ir Saulėteky :)
      O naujieji namai man kaip rojus, gyvenu kur daug gamtos, turiu visus patogumus su kaupu.. netgi kavos aparatas yra! :D O ką jau bekalbėti apie balkoną ir dvigulę lovą :)))

      Delete
    2. Dvigulė lova - atrodo, kaip svajonė, studentiška realybė patiriančiai man :D Kavos aparatas, dvigulė lova ir balkonas tikriausiai trys geriausi atributai geram rytui! Nu dar tik gal pyragaičio betrūksta..:D Visgi, baltas pavydas!!:)

      Delete
  5. Teisingi žodžiai: ,,laimė, tai nėra tikslas. Laimė - tai procesas. Laimę galime įžvelgti kiekvieną dieną: kai ryte geri kavą, kai nepažįstamasis nusišypso, kai gauni netikėtą dovaną.", labai sutinku, man rodos toks jau netgi mano charakterio bruožas: daryti daug Laimės dalykų :}}

    Ir man patiko, kaip parašei apie savo gyvenimo viziją priešingą karjeristams. Tokia nuoširdi, tokių žmonių trūksta, nes, manau jie būna - nuoširdžiausi :}

    ReplyDelete
    Replies
    1. Na gal šiek tiek per stipriai išsireiškiau. Aš jokiu būdu nesu prieš karjerą!!:D Aš labiau už tai, kad gyvenimo komponentai sudarytų subalansuotą visumą, o ne karjera, arba šeima užimtų svarbiausias pozicijas.. Karjera, žinoma, svarbu, tikriausiai kone geriausias būdas savivertei didinti! O dėl laimės dalykų - smagu kai jie jau tapę tavo charakterio dalim!:) Man dar reiktų šito truputi pasimokyti:D

      Delete
  6. Ko tikrai reikia drąsai. Tai nuoširdumo. Labai drąsu būti nuoširdžiam.
    O mano galvelėje kaip tik sukasi mintys apie karjerą :) Seniau mąsčiau, jog mielai atsidėčiau šeimai, dabar renkuosi karjerą ir kuriu ateities planus susijusius su darbu :)

    ReplyDelete
    Replies
    1. Ir labai šaunu! Super, kad esi atvira pati ir neneigi, kad karjera tau svarbiausia. Ateis laikas, gal vėl į svarbias pozicijas grįš šeima!:) Bet tikiu, kad kai randi mylimą darbą, kitaip ir neišeina. Atiduoti visą save :)

      Delete
  7. labai jaukus įrašas. laimės kaip proceso, o ne tikslo idėja man "girdėta", turbūt vienoje iš paskutiniųjų skaitytų (psichologijos/savipagalbos) knygų buvo apie tai kalbėta. ir pati visada stengiausi taip gyventi. o tas skubėjimo etapas praeis. arba bent jau sumažės. na, iki kol pradėsi dirbti :))) studijuodama įpratau tokiu didžiuliu greičiu vaikščioti (tiek visko nuveikti ir visur spėti reikdavo, kad man paroje pritrūkdavo valandų, o juk Vilnius ne megapolis, tokie čia ir atstumai, bet ir tai :)) ), kad ilgą laiką turėjau mokytis save stabdyti.

    o laimę kuriame mes patys. pradėti reiktų nuo savo vidaus :)
    o toliau lieka mėgautis kasdienybės smulkmenomis. gal per daug nesureikšminant jų, tačiau pastebint ir įvertinant. kaip gražu - juk iš viso to ir susidėlioja mūsų gyvenimas. kaip mozaika.

    ReplyDelete
  8. Teisingai, pradėti reikia nuo vidaus!! Manau, kai pagaliau "pagauni" ko reikia tavo esybei ir duoti jai tai, lengviau džiaugtis aplinka ir tom mažom smulkmenėlėm:) O dėl skubėjimo, tikriausiai tai vienas iš studijų metų atributų, ypač jei dar tik ieškai savęs :D Arba kaip tik, kai labai gerai žinai, ko nori iš gyvenimo. Bet visgi likčiau prie pirmo, nes kai galiausiai žinai ko nori iš gyvenimo, nebedarai tos krūvos nieko gyvenime nepakeisiančių ir tikslo link nevedančių darbų. Viliuosi, kad man kaip ir tau, baigus studijas, viskas aprims:) Tik bijau, kad kai aprims, nebūtų nostalgijos ir noro vėl jausti tą adrenaliną viską suspėti. Keistas tas gyvenimas!:D

    ReplyDelete