Lietuviška egzotika ir koks dėkingas laikas yra ruduo

Pagaliau "parsibaladojau" namo. Visi klausia "ar gaila". O aš suglumstu, ir pagalvoju sau mintyse - "nu kad ne". Ir žinot ką, dar ir laimingesni už visus kitus turėtume mes, lietuviai, būti - tiek gamtos ir žalumos.. akims iš pradžių ir priprast sunku buvo.

Pasakos, teorijos ir naujienos arba kaip gimė VAI VAI magazine.

Turiu nuotrauką iš vaikystės, kur sėdžiu apsupta knygų prie savo netikro darbo stalo. Tada dar maža ir be atsakymu. Tik su klausimais.

Nesenai buvau didelė ir be atsakymų, galiu pasakyti - daaaug nemaloniau. Bet tada nusiraminau ir gyvenimas pats sudėliojo viską, taip kaip turi būti...

Porto

Pamiršti žieminiai batai. Vilnonis paltas, ačiū dievui, paliktas namie. Nereikia sakyti - čia šilta. Prie gero pripranti greitai ir mes jau skundžiamės kad ne 25 ir Primarke perkam basutes.

Best blog award

Nominuota best blog awards? Ir apsidžiaugiau, ir žandai truputį paraudo. Bet va greitai susitvardau ir imu atsakinėti į blogo http://oh-so-boho.blogspot.com klausimus...

NAUJAS. APIE KNYGAS IR ATSAKYMUS

Studentiškų metų pradžia kas metai pirštu tau baksnoja į nugarą ir sako, jau greit, labai greit turėsi būti rimtas ir žinoti ko nori. Ir kas metai vis skaudžiau... Tada pajauti silpną rudenio slogutį. Šalta, o tu dar nežinai kuo nori būti?? Stačiai baisu. 

LAIMĖS RECEPTAS

Mama nesenai paklausė "Ką vartoji?"

Trumpai susimąsčiau. Pauzė pasirodė kaip natūralus bandymas prisiminti "tai ką gi ten?hmm.. "

Kurpiau pati "kiečiausią" atsakymą. bet jis baigėsi tik "ką?". Mama niekaip nesuprato, kodėl visad tokia laiminga. Tada atėjo mintis: laimė man tapo įpročiu. Laimė - tai iš tikrųjų įprotis! Lygiai kaip valytis dantis. Nebejutau, kad pakėlusi telefono ragelį pakyliu tonu sucypiu "labadiena!", o kriauklėj muiluodama nešvarius indus niuniuoju "aaain't no mountain high eenouuugh"...

JŪS TIK ŽINOKIT, KO NORIT

"Moteris nusprendė imtis tiklaraštininkės karjeros tam, kad galėtų keltis vėlai. Po pusės metų savo norų pradėjo keltis septintą ryto."

NAIKINTUVAMS SKLENDŽIANT

Karas?

Aš manau, karas prasidėjo jau prieš porą dešimtmečių. Karas su pačiu savimi. Tokiu, kokiu aš noriu būti ir tokiu, kuriuo mane visuomenė skatina būti.

APIE DEIVIDUS, KNYGAS IR PARYŽIŲ

Knygos kraštelis saldžiai išteptas šokoladu, jau galima nuspėti - saldi ir knyga. "Saldus gyvenimas Paryžiuje" pavadinimas dar kartą neleidžia suabejoti...

KELYJE

"Daryk tai, ką iš tiesų mėgsti, nes visą kitą yra tik energijos švaistymas."

Perskaičiau šią mintį MD bloge ir baisiai susižavėjau. Nors esu paklydimų ir nerimo kely, viskas atrodo tai šilta, tai šalta, viena aišku - gyvenimas po milimetrą aiškėja.

LES VACANCES

Rašau, skaitau, galvoju... Va tokia mano vasara. Bet tokia ji man pati geriausia! Atsiguli pajūry su knyga, saulė kepima, plaukus kedena jūros atneštas vėjas, padedu galvą ant knygos ir mėgaujuosi… Pavargstu -nebeskaitau, erzina karštis – išeinu… Štai taip išnaudoju savo pilietišką teisę – teisę rinktis.

O sėdėdama autobuse, rašau. Autobuse geriausias įkvėpimas – neretai pagauni save nagrinėjanti filosofines problemas…

EAT WELL, SLEEP WELL, PRAY WELL

Eat well, sleep well, pray well

Štai taip vienuolės išlydėjo į traukiny sėdančias drauges/kolegas/bendramintes. Pagalvojau, tikra teisybė... Visada maniau, kad galiu apgauti gyvenimą, atsisakyti vieno iš šių elementų ir vis tiek būti laiminga. Kad galiu apsikrauti milijonu darbų ir galvoti, kad tai didžioji LAIMĖ, didžiaja dalimi dėl to, nes tuomet labai savim didžiuojuosi. Bet nieko nėra geriau už tyra, nuoširdžia laimę, kurią jauti būtent tą akimirką, kai dabar sėdi.. Šią akimirka.. Kai esi.

SPRENDIMAI

Žinot tą fenomeną, kada kuo rečiau rašai, tuo  mažiau turi ką pasakyti? Tai va, jis čia, su manim dabar. Tiek visko nutiko - nėra reikalo net pasakoti. Visko per daug. Galėčiau apibendrintai porą eilučių parašyti, bet ar verta? Jokių šilumą keliančių pasakojimų, tik lakoniški žodžiai. Net pačiai nebūtų įdomu.

SKUBĖK LĖTAI

Ar nepastebit, kiek dažnai žmonės pradėjo skubėt vien iš įpročio. Visiškai nesenai tą pastebėjau savo gyvenime. Studijuoju ir tai mano vienintelis dabartinis užsiėmimas (kas truputi liūdina:( ). Bet esmė ne tame, turėdama lyg ir padorią porcija laiko, dažnai atrandu "gyvybiškai svarbių" reikalų, kurie mane priverčia suktis kaip voverę. Kaip kad nuvažiuot į akropolį, nes knygoms akcija, nuvažiuoti į paštą ir išsiusti kam nors laišką.. Žinoma, šie darbeliai malonūs ir nesudėtingi, bet jei jie sukelia stresą.. Lenktiniauji su gyvenimu, bandai viską padaryti dar greičiau nei greitai.. Tik kas tada, kur nuskubėsi? Kur gi tas ilgai lauktas "finišas"??

Baigiau skaityti Rubin Gretchen knygą "Laimės projektas" ir kas mane labiausiai įkvepė - tai mintis, kad laimė, tai nėra tikslas. Laimė - tai procesas. Laimę galime įžvelgti kiekvieną dieną: kai ryte geri kavą, kai nepažįstamasis nusišypso, kai gauni netikėtą dovaną. Bet to niekad nepadarysime, jei vis lėksime, kažką vysimės ir tikėsime, kad laimė - tai tas dalykas, kuris laukia ateityje, kai nusipirksime naują mašiną, turėsim didžiulį namą ir maišą pinigų. Taisyklė sako, kad kai gauname ko norime, laimė daug mažesnė, nei norėjimo proceso metu. Grynas to pavyzdys - pavasaris. Laukėme, nervinomės, mintyse jau jausdami šiurpuliuką, kuris užvaldys, jam atėjus. Tačiau jis atėjo, ir bent jau aš asmeniškai, greitai prie gero pripratau. Atrodo, kad niekada ir nebuvo blogiau. Džiaugiausi gal pirmasias porą dienų, nedaugiau.