EAT WELL, SLEEP WELL, PRAY WELL

Eat well, sleep well, pray well

Štai taip vienuolės išlydėjo į traukiny sėdančias drauges/kolegas/bendramintes. Pagalvojau, tikra teisybė... Visada maniau, kad galiu apgauti gyvenimą, atsisakyti vieno iš šių elementų ir vis tiek būti laiminga. Kad galiu apsikrauti milijonu darbų ir galvoti, kad tai didžioji LAIMĖ, didžiaja dalimi dėl to, nes tuomet labai savim didžiuojuosi. Bet nieko nėra geriau už tyra, nuoširdžia laimę, kurią jauti būtent tą akimirką, kai dabar sėdi.. Šią akimirka.. Kai esi.

Klausausi dabar Dean Martin ir sakau mamai, kad šita muzika man atneša tiek pat laimės, kiek ir šokoladas.  Klausausi jos, skaitau apie Italiją, godžiai valgau kiekvieną sakinį, kaip ir Arrivederci Roma muzikos garsus. O šokoladą, turiu pasakyti, mano gyvenime pakeičia labai mažai kas.. Nebent kitas šokoladas, kai baigiasi pirmasis...
Neįprasta, bet mano vasaros knygų lentynoje guli vos dvi knygos - "Valgyk, melskis, mylėk" ir Le Cordon Bleu "Desertai".. Tobulai atrinkti vasaros skaitiniai. Du - kad neskubėčiau.. Kad mėgaučiausi... O adatas ir siūlus padėdu į šalį. Bent vasarai. Reikia atostogų.
~♦~

Jau senai norėjau išmokti italų kalbą, - ji man buvo gražesnė už rožes, - tačiau niekaip negalėjau sugalvoti praktinės priežasties, kodėl noriu jos mokytis. Kodėl man nepatobulinti prancūzų ar rusų kalbos? Juk šių kalbų mokiausi prieš daugelį metų.<...>

Tačiau kodėl būtinai reikia visur ieškoti naudos? Metų metus buvau tokia stropi - dirbau, kažką gaminau, visada laikiausi termino, rūpinausi mylimais žmonėmis, prižiūrėjau savo dantenas, tikrinau savo kreditą, balsavau ir t.t. Nejaugi gyvenime nieko kito nelieka, tik vykdyti pareigas?

~♦~

 Kaip tobulai E. Gilbert knygos veikėja Liz nupasakoja situaciją, kuri, rodos, nors glausk prie širdies - tokia artima. Metų metus laikaisi tų visų įsipareigojimu - sąžiningai atlieki visas savo socialinio vaidmens pareigas ir būni toks, kokio tavęs nori visuomenė. Nuolat klausiame kitų "neatrodys juokingai?" ir taip pat teiraujames savęs "ar tai neatrodys keistai?", bet kaip pasakytų mano Linelė - mažiau galvok.

Todėl aš pradėjau klausti savęs savo tikrųjų motyvų, kodėl ką nors darau - todėl, kad noriu ar todėl, kad manau, kad noriu. Ir paaiškėjo daug keistų dalykų - kad aš visai nenoriu ir nemėgstu siūti (pati stebiuosi, kokia aš šiandien atvira! Tiek jums, tiek sau). Tai darau, nes mėgstu gražius rūbus ir esu maksimalistė, noriu geriausio rūbo už mažiausia kainą. Bet kaip tik šiandien į galvą šovė pergalinga mintis, kad gal kiekvienas turi daryti tai, ką mėgsta, o uždirbtus pinigus leisti, tam kad pirktų dalykus iš tų, kurie daro tai, ką mėgsta. Juk taip ir kuriama ekonomika. O aš kažkodėl visada mėginau, kaip Donkichotas su vėjo malūnais, kovoti su sistema, ir vis sakiau - viską galima pasidaryti pačiam... Ir taip darbų sąrašas ilgėdavo, laiko mažėdavo.. Darbų kokybė, veikiausiai dėl jų kiekio, budavo švelniai pasakius prasta. Kas blogiausia - nelikdavo laiko tikriems džiaugsmams.  O gyvenimas gi toks trumpas, vien spėti padaryti tai, ką mėgsti, gali neužtekti laiko, o užimti laiką veikla, kuri nepatinka, būtų panašu į tikrą gyvenimo švaistymą...

Išmokti stovėti ant žemės taip, tarsi turėčiau ne dvi, o keturias kojas, ir vertinti pasaulį ne protu, o širdimi... - taip žiniuonis iš Balio pabėrė išminties ne tik Liz, bet ir man, ne knygos herojai. Tikiuosi ji bus veiksminga ne tik knygoje, bet ir gyvenime.


Ir specialiai savo avytei žadėtoji frazė - ir kada mes pagaliau prieisim tas spurgytes???