Karas?
Aš manau, karas prasidėjo jau prieš porą dešimtmečių. Karas
su pačiu savimi. Tokiu, kokiu aš noriu būti ir tokiu, kuriuo mane visuomenė skatina būti.
Baisių politinių peripetijų šešėlyje, aplankė keistas
pasigėrėjimo jausmas. Kas jei iš tiesų būtų karas? Juk tai būtų pati puikiausia
proga pajusti gyvenimo vertę. Savo merginų paklausiau: ką nuveiktumėte, jei žinotumėte, kad iki JO
(neapsiverčia 3 kartą panaudoti to baisaus žodžio iš k raidės) liko lygiai
mėnuo? Gavau klausimą atgalios. Net neatsakyta. Bet tariau „Padaryčiau visus
tuos dalykus, kuriuos senai svajojau“. Jau tardama suvokiau, sakinio
absurdiškumą, o pasigirdęs „tai daaaaryk!!!” neleido suabejoti savo nuojauta…
Ar ilgai
dar taip švaistysim savo gyvenimą? Laukdami JO, kad suteiktų gyvenimui prasmę?! Tiksliai
žinau, ką daryčiau tą mėnesį, bet esu visiškai pasimetusi, ką daryti dabar.
Argi ne beprotybė? Mes kaip savo gyvenimo strategai – nuolat planuojam. Bet
visa širdimi palaikom jau posakiu tapusį sakinį – “geriausi dalykai nutinka
neplanuoti”. Todėl aš skaitysiu knygas, važiuosiu į Paryžių, įrodinėsiu tiesą, kuria
tikiu, daugiau šypsosiuos, būsiu empatiška, klausysiuos old schoolo, ir jazzo, gersiu
skanią kavą, rašysių apie maistą, valgysiu ir gaminsiu skanų maistą, pildysiu dienoraštį,pasiduosiu avantiūrom,
šoksiu lindy hopą..
Ir tik rašydama supratau, kad nebedaug gyvenimas nuo svajonės skiriasi ir kad jau metas tik nusišypsoti ir pagalvoti, koks baisiai laimingas žmogus aš.
Ir tik rašydama supratau, kad nebedaug gyvenimas nuo svajonės skiriasi ir kad jau metas tik nusišypsoti ir pagalvoti, koks baisiai laimingas žmogus aš.
Kol kas viskas dar taip nesudėtinga. Nekurkim barjerų.
Rūta
No comments:
Post a Comment