LAIMĖS RECEPTAS

Mama nesenai paklausė "Ką vartoji?"

Trumpai susimąsčiau. Pauzė pasirodė kaip natūralus bandymas prisiminti "tai ką gi ten?hmm.. "

Kurpiau pati "kiečiausią" atsakymą. bet jis baigėsi tik "ką?". Mama niekaip nesuprato, kodėl visad tokia laiminga. Tada atėjo mintis: laimė man tapo įpročiu. Laimė - tai iš tikrųjų įprotis! Lygiai kaip valytis dantis. Nebejutau, kad pakėlusi telefono ragelį pakyliu tonu sucypiu "labadiena!", o kriauklėj muiluodama nešvarius indus niuniuoju "aaain't no mountain high eenouuugh"...

Ko verta laimė, kurios nebejaučiu, pasakytumėt? Čia ir kabliukas. Nejaučiu kaip darau laime keliančius veiksmus, bet tikrai jaučiu gerą nuotaiką. Ji dabar taaip dažnai vaikšto man į parankę įsikabinusi..

Kita mintis, kurią sukėlė mamos žodžiai - kas per visuomenėj gyvenam, kad atrodyti laimingu tampa ekskliuzyvu. Kad šypsotis einant gatve - gėda, o būti baisiai susirūpuinusiam, keiktis ir šalimais stovinti draugą informuoti apie savo siaubingą gyvenimą -  labai normalu.

 Ir čia tik pastebėjimas. Nediskutuosiu ir nemoralizuosiu kodėl taip yra. Tik durnai tada skamba dažnas, kone ore kabamtis klausimas "Kodėl viskas taip blogai??" Juk viskas labai paprasta - "Laimė išorėje savaime tampa laime viduje".

O atsakant į klausimą ką vartoju...