Lietuviška egzotika ir koks dėkingas laikas yra ruduo

Pagaliau "parsibaladojau" namo. Visi klausia "ar gaila". O aš suglumstu, ir pagalvoju sau mintyse - "nu kad ne". Ir žinot ką, dar ir laimingesni už visus kitus turėtume mes, lietuviai, būti - tiek gamtos ir žalumos.. akims iš pradžių ir priprast sunku buvo.

Čia gali bėgti iš ryto prie ežeriuko, šokti į ledinį vandenį. Rytinis šokas organizmui, bet geras. 

Staiga dingsta visi kiti kvaili dalykai: nuovargis, nerimas, abejonės. 

Grynu gryniausia lietuviška meditacija.

Sutinki vos vieną, du žmones ir gali gėrėtis vaizdais, kuriuos tūlas Portugalas for sure pavadintų egzotika. 

Ir rudenį... Rudenį organizmas natūraliai užsinori harmonijos.

Nes ten gyvenai nuolatinėje euforijoje. Neblogai pasakytum. Ir tikrai labai patiko - geriausias laikotarpis gyvenime, be konkurencijos. Bet kai būna labai daug excitement gyvenime, žinai, kad kada ateis ir skrydis žemyn laimės amplitudėje. 

Tas nuolatinis jaudulio kūrimas man primena narkotikus. 

Tu pabandai ir nebegali sustoti. Po truputį dozės didėja. 

Ir jau visai nebeužtenka pamatyti žydrą vandenį ar oranžinius uolų urvus,

 tau reikia dar ko daugiau. 

Kad galiausiai pasieki tašką, kur jau nebesupranti,  

ko nori ir tada pasimeti, nuliūsti.

Aš tikriausiai pavargau nuo to roller coaster. 
Ir ruduo čia puikiai pasitarnauja. Jis toks konservatorius. 
Jis visas apie išmintį, apie tai kas patikrinta. 
Čia neieškai naujų įkvepėjų, o gręžiesi į senuosius. 

Kad suprastum save, 
žiūri kas per metų metus neprarado aktualumo tavo gyvenime
 (arba knygų lentynoje). Ir vėl judi į priekį. 
Su paprastais dalykais, kuriuos taip mėgsti.

Ir iš tiesų, testas su knygomis labai geras - peržvelgi savo knygų lentyną ir supranti, kas tau natūraliai rūpi. Supranti, kad ta kryptimi RAMIAI turi judėti pirmyn. 

Svarbiausia RAMIAI.

 Mano rudens mantra
***